Kartais poroje ginčijamės ne tik dėl to, kas įvyko šiandien, bet ir dėl to, ką vaikystėje išmokome apie meilę, artumą bei saugumą. Šios patirtys gali veikti mūsų reakcijas, tačiau jos nėra nuosprendis visam gyvenimui.
Kodėl istorija vis kartojasi?
Anai buvo 55 metų, atrodė pasitikinti savimi ir sėkminga, tačiau jos santykiuose kartojosi tas pats scenarijus. Ją traukė emociškai nepasiekiami vyrai. Santykių pradžia būdavo daug žadanti, bet po kelių mėnesių atsirasdavo nusivylimas, pyktis ir vienišumo jausmas.
Ji klausė savęs: kodėl ir vėl pasirinkau tokį pat žmogų?
Anos klausimas pažįstamas daugeliui žmonių. Kodėl nuolat patenkame į santykius, kuriuose jaučiamės neišgirsti, atstumti ar nepakankami?
Atsakymo pradėta ieškoti ne tik dabartiniuose santykiuose, bet ir ankstesnėje Anos gyvenimo patirtyje.
Ką ji vaikystėje išmoko apie meilę?
Vaikystėje Ana matė, kaip tėvas žemino ir skriaudė jos motiną. Apie tai šeimoje beveik nebuvo kalbama. Tėvas rūpinosi materialiniais šeimos poreikiais, tačiau namuose trūko emocinio saugumo.
Vėliau pirmasis rimtas Anos partneris taip pat pradėjo ją kritikuoti, kontroliuoti ir žeminti. Nors toks elgesys buvo skausmingas, jis kartu buvo pažįstamas. Ana jau buvo išmokusi, kad artumas gali egzistuoti greta baimės, įtampos ir nuolatinio stengimosi įtikti.
Vaikas negali tiesiog palikti šeimos, todėl prisitaiko. Vienas išmoksta slėpti jausmus, kitas – nuolat stebėti aplinką, trečias – įtikti, kovoti arba atsiriboti. Tuo metu šios reakcijos padeda apsisaugoti. Tačiau vėliau jos gali būti perkeliamos į suaugusiųjų santykius.
Kai senos taisyklės pradeda veikti poroje
Vienam žmogui partnerio tyla reiškia paprastą norą pailsėti. Kitam ji sukelia baimę, kad meilė baigėsi. Vienas ramiai priima vėlavimą, o kitas jį išgyvena kaip palikimą.
Taip vaikystėje išmoktos apsisaugojimo taisyklės gali pasireikšti pavydu, nepasitikėjimu, nuolatiniu patvirtinimo poreikiu ar baime būti atstumtam. Kartais reakcija būna priešinga – žmogus slepia pažeidžiamumą, vengia artumo arba pasitraukia, kai santykiai tampa rimtesni.
Anos atveju emociškai nepasiekiamas partneris nebuvo visiškai nauja patirtis. Jis atitiko jai pažįstamą santykio modelį. Pažįstama aplinka nebūtinai yra gera, tačiau ji gali atrodyti nuspėjama – o tai kartais klaidingai palaikome saugumu.
Ką apie tai sako tyrimai?
Anos istorija jaudina, tačiau vienos istorijos nepakanka daryti išvadoms. Todėl svarbu pažiūrėti, ką rodo platesni tyrimai.
Sisteminėje apžvalgoje, apėmusioje 28 nepriklausomas dalyvių imtis, nustatytos sąsajos tarp vaikystėje patirto netinkamo elgesio ir mažesnio pasitenkinimo suaugusiųjų poros santykiais. Tačiau šios sąsajos buvo nedidelės.
Tai svarbi detalė. Vaikystės patirtys gali turėti įtakos, bet jos nenulemia viso gyvenimo. Santykius taip pat veikia dabartinis stresas, abiejų partnerių elgesys, sveikata, bendravimo įgūdžiai ir gyvenimo aplinkybės.
Todėl vaikystė neturėtų tapti vieninteliu kiekvieno konflikto paaiškinimu ar priežastimi kaltinti tėvus. Ji veikiau padeda suprasti, iš kur galėjo atsirasti tam tikros mūsų reakcijos.
Nuo automatinės reakcijos prie pasirinkimo
Supratusi savo santykių modelį Ana galėjo kitaip pažvelgti į klausimą „kodėl man tai vis nutinka?“ Vietoje kaltinimo sau atsirado galimybė pastebėti, kas jai buvo pažįstama ir kodėl.
Tokį sustojimą galima pradėti nuo kelių klausimų: kas šioje situacijoje mane taip stipriai sužeidė? Ar reaguoju tik į tai, ką padarė partneris, ar kartu ir į seną patirtį? Ko šiuo metu bijau? Ko man iš tikrųjų reikia?
Atpažinus modelį atsiranda daugiau pasirinkimo. Galima mokytis aiškiau išsakyti poreikius, nustatyti ribas, išbūti nesutarime ir nebesupainioti dabartinio žmogaus su skaudžiais praeities santykiais.
Kai praeities patirtis tebėra labai gyva
Kartais vien suprasti santykių modelį nepakanka, nes jį palaiko stiprūs trauminiai prisiminimai, emocijos ir kūno reakcijos. Tokiais atvejais vienas iš galimų prisiminimų perdirbimo būdų yra EMDR – akių judesių desensibilizacija ir perdirbimas.
Jo tikslas nėra pakeisti praeitį ar įrodyti, kad ji buvo nesvarbi. Siekiama sumažinti jos emocinę galią, kad senos patirtys nebevaldytų kiekvieno dabartinio nesutarimo.
Anos vaikystės istorija nepasikeitė. Tačiau pasikeitė jos supratimas, kodėl pažįstami, bet skausmingi santykiai taip ilgai atrodė normalūs. Praeities negalime perrašyti, tačiau galime nustoti nesąmoningai ją kartoti.