Kartais sunkus įvykis būna seniai pasibaigęs, tačiau kūnas ir emocijos vis dar reaguoja taip, tarsi pavojus būtų šalia. EMDR gali padėti sumažinti trauminio prisiminimo emocinį krūvį, kad praeitis nebeužgožtų dabartinio gyvenimo.
Kai įprasta kelionė sugrąžina praeitį
Benui buvo likę vos keli sustojimai iki kelionės pabaigos, kai perpildytame traukinyje nepažįstamas žmogus priėjo pernelyg arti. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo įprasta kasdienė situacija, tačiau ji sukėlė netikėtai stiprią reakciją.
Beną užliejo baimė, o prieš akis iškilo maždaug prieš 30 metų patirtos vaikystės traumos vaizdai. Sugrįžo ne tik pats įvykis – jis vėl jautė senus kvapus, kūno pojūčius ir įtampą. Pasakodamas apie patirtį Benas net pradėjo vartoti vaikiškus žodžius, tarsi kalbėtų ta jo dalis, kuri kadaise išgyveno traumą.
Jo istoriją aprašė britų laikraštis „The Guardian“. Iki tos dienos Benas gyveno iš pažiūros sėkmingą gyvenimą: turėjo šeimą, darbą ir buvo daug pasiekęs. Tačiau įvykis traukinyje parodė, kad skaudi patirtis niekur nedingo – ji tiesiog ilgą laiką nebuvo pažadinta.
Kodėl sena patirtis gali atrodyti tokia gyva?
Beno istorija parodo, kuo trauminis prisiminimas gali skirtis nuo įprasto. Prisimindami nemalonų įvykį paprastai suprantame, kad jis liko praeityje. Trauminės atminties atveju kūnas ir emocijos gali reaguoti taip, lyg viskas vyktų dabar.
Tokią reakciją gali sužadinti garsas, kvapas, vieta, prisilietimas, tam tikri žodžiai ar kito žmogaus elgesys. Kartais ryšys būna akivaizdus. Tačiau žmogus gali ir nesuprasti, kodėl konkrečioje situacijoje jį staiga užlieja baimė, gėda, pyktis ar noras pasitraukti.
Prisiminimą gali lydėti košmarai, įkyrūs vaizdiniai, širdies plakimas, raumenų įtampa ir situacijų, primenančių skaudžią patirtį, vengimas. Tuomet praeitis tampa ne tik gyvenimo istorijos dalimi – ji pradeda veikti dabartinę savijautą, sprendimus ir santykius.
Vien žinojimo, kad „viskas jau baigėsi“, kartais nepakanka, nes organizmas tebereaguoja į seną patirtį kaip į dabartinę grėsmę. Todėl kyla svarbus klausimas: ar įmanoma prisiminimą išsaugoti, bet sumažinti jo gebėjimą taip stipriai užvaldyti žmogų? Būtent tam pradėtas taikyti EMDR.
Kaip atsirado EMDR?
EMDR – Eye Movement Desensitization and Reprocessing, lietuviškai – akių judesių desensibilizacija ir perdirbimas. Metodo pradžia siejama su amerikiečių psichologe Francine Shapiro.
Devintajame dešimtmetyje vaikščiodama parke ji pastebėjo, kad judinant akis į šonus nemalonių minčių keliama įtampa sumažėja. Šis atsitiktinis pastebėjimas paskatino kelti klausimą, ar panašus principas galėtų padėti ir kitiems žmonėms.
Shapiro pradėjo jį tyrinėti ir ilgainiui sukūrė struktūruotą aštuonių etapų metodą. Taip paprastas pastebėjimas parke virto nuosekliu trauminių prisiminimų perdirbimo procesu.
Kaip perdirbamas trauminis prisiminimas?
EMDR proceso metu žmogus trumpam sutelkia dėmesį į konkretų prisiminimą, su juo susijusias mintis, emocijas ir kūno pojūčius. Tuo pat metu akimis sekami į šonus judantys du pirštai. Taip pat gali būti naudojami pakaitiniai garsai ar prisilietimai.
EMDR tikslas nėra ištrinti atmintį ar įtikinti žmogų, kad skaudus įvykis buvo nesvarbus. Prisiminimas išlieka, tačiau gali tapti nebe toks ryškus, artimas ir emociškai užvaldantis.
Tai galima palyginti su nuotrauka, laikoma visai prie pat akių. Ji užpildo visą matymo lauką ir neleidžia pamatyti nieko kito. Perdirbus prisiminimą, nuotrauka niekur nedingsta, tačiau ją jau galima atitraukti, apžiūrėti saugesniu atstumu ir padėti į savo gyvenimo albumą.
Kartu gali keistis ir su patirtimi susiję įsitikinimai. Mintį „aš vis dar pavojuje“ gali pakeisti suvokimas „tai jau baigėsi“. Vietoje „esu bejėgis“ gali atsirasti mintis „dabar galiu rinktis“.
Beno kelias: prisiminti dar nereiškia išgyventi iš naujo
Sugrįžkime prie Beno. EMDR procesas jam nebuvo lengvas. Iš pradžių prisiminimai tapo dar ryškesni, sustiprėjo kvapai ir kūno pojūčiai. Kartais atrodė, kad savijauta blogėja, o ne gerėja.
Tačiau ilgainiui prisiminimo poveikis pradėjo keistis. Benas savo patirtį pavadino iš esmės keičiančia gyvenimą. Sunkus įvykis neišnyko iš jo atminties, bet pamažu nustojo būti išgyvenamas kaip dabartinė grėsmė.
Ši istorija parodo, kad pokytis ne visada vyksta greitai ar tiesia linija. Kartais prieš sumažėjant prisiminimo emociniam krūviui tenka aiškiau pajusti tai, kas ilgą laiką buvo vengiama ar slopinama.
Nuo asmeninių istorijų iki tarptautinių rekomendacijų
Apie EMDR viešai kalbėjo ir princas Harry. Jis pasakojo, kad grįžimas į Londoną sužadindavo nerimą, susijusį su motinos netektimi ir vaikystėje patirtu intensyviu žiniasklaidos dėmesiu. EMDR metu buvo dirbama su šias reakcijas sukeliančiais prisiminimais.
Tokios viešos istorijos padėjo apie metodą sužinoti platesnei visuomenei. Tačiau EMDR vertinamas ne vien pagal asmeninius pasakojimus.
Pasaulio sveikatos organizacija ir NICE – Jungtinės Karalystės Nacionalinis sveikatos ir priežiūros kokybės institutas – EMDR įtraukia tarp rekomenduojamų metodų potrauminio streso sutrikimo atveju. NICE gairėse nurodoma, kad procesas dažnai apima 8–12 susitikimų, tačiau jų skaičius priklauso nuo žmogaus patirties ir individualios situacijos.
Kai praeitis lieka praeityje
EMDR nėra stebuklingas mygtukas, ištrinantis sunkią gyvenimo patirtį. Jis taip pat nėra vienintelis galimas kelias. Metodo esmė – pakeisti santykį su prisiminimu, kuris iki tol vis iš naujo sugrąžindavo žmogų į praeitį.
Prisiminimas lieka gyvenimo istorijos dalimi, tačiau gali nebekelti tokios stiprios baimės, gėdos ar bejėgiškumo. Žmogus žino, kas įvyko, bet nebeprivalo kiekvieną kartą to išgyventi iš naujo.
Praeities ištrinti negalime. Tačiau ji gali nustoti būti dabarties režisiere.